Paskutinės dienos negaili gero oro, gero nusiteikimo ir lengvų striukelių. O išlendant iš savo kambarėlių, kuriuose pratūnojom šaltmetį, užsimetus sportinius batelius, jau galime pasirinkti kokius naujus maršrutus išbandyti. Ir visai nesvarbu, kad mieste gyveni jau ne vienerius metus, vis dar galima kažką atrasti ir paįvairinti savo dienas.
Vilniaus galimi tikslai, pamatymai ir piknikai:
Verkių parkas – neseniai aplankytas. Ir tiesą sakant tikėjausi jo gražesnio, galbūt dėl dar nesužaliavusio pavasario man nepaliko didelio įspūdžio. Tačiau panorama, atsiverianti iš apžvalgos aikštelės, vertė pamatimo.
Apleistos Vilniaus vietos – mėgstantiems senienas ir istorijos paliktus pėdsakus, puikus puslapis atrasti miesto taškus, kurie kadaise buvo kupini gyvybės. Kadangi šiokia tokia baimė, jog tai ne visai saugu, palieku jums galimybę apsilankyti ir man papasakoti.
Užupio Respublika – man Užupis kontrastų šalis tarp skurdžių netvarkytų namų ar kiemų ir tarp bohemos, menininkų ar šiaip pinigingesnių asmenų bustų. Tačiau kad ir kaip, jame malonu pasivaikščioti, atrasti nematytas gatveles, o gal kada ir į kokią parduotuvėlę užeiti.
Literatūrinis Aleksandro Puškino muziejus – pačiame muziejuje neesu buvusi, tačiau kai praeitą vasarą teko važiuoti pas muziejaus direktorę pasirašyti sutarties, aplinka mane sužavėjo. Nėra tai įmantriai sutvarkyta, kaip kokiame Belmonte, tačiau ramu, gražu, be šiukšlių, suoleliai, parkelis. Net gi šiek tiek pavydu Puškinui, jog jis turėjo galimybę gyventi tokioje vietoje.
Trijų Kryžių kalnas – nuostabi Vilniaus panorama ir puiki vieta sutikti saulėlydį. Lipant laipteliais, einant ne pro Kalnų parką, dar ir mankšta. Kryžiai atstatyti 1989 metais, kadangi 1950 metais Sovietinės valdžios nutarimu buvo susprogdinti. „Monumentas laikomas tautinės tapatybės ir pasipriešinimo okupacijai simboliu.„
Tai tik kelios miesto vietos, kur galima karts nuo karto apsilankyti, ištrūkti toliau nuo savo rajono ir pilnutėlės Katedros aikštės. Niekad nesuprantu tų žmonių, kurie nutolsta nuo savo namų vos per kelis namus arba amžinai tingi ir lieka tūnoti namie. Dar yra tie, kurie suvalgo kebabą, išgeria ant „barbakano” ir su dideliu pasididžiavimu pasakoja apie šį ale stulbinantį „nuotykį” draugams. Gal aš keista, bet kas jų galvose irgi nesuprantu. Nejau man vienai kai kurie žmonės atrodo tokie neįdomus ir visiškai įsukti į standartinės sistemos rėmus? Va tau ir negerk kiekvieną savaitgalį ir gauni baudą mąstyt egzistenciniais klausimais.
***
Velykos prabėgo, atkeliauja Atvelykis. Mes jo niekaip ypatingai nešvenčiame, tik pamenu maži eidavome į kaimo kultūros namus ridenti margučių. O gal tai būdavo per Velykas?
Jei vis dėl to pas jus Atvelykis yra minimas prie stalo arba skanesniais valgiais, dalinuosi Paschos receptu. Tai tradicinis Velykinis sūris, kuris gaminamas iš varškės. Švelnus, šiek tiek primenantis sūrelius. Maniškė su migdolais ir razinomis. Skani buvo. Ir kaloringa sakyčiau.
PASCHA
1 pascha:
- 1 kg kreminės varškės (naudojau „President”),
- 200 g sviesto,
- 200 g cukraus,
- 5 kiaušinio tryniai,
- 100 ml grietinėlės,
- didelės saujos sumaltų migdolų,
- razinų,
- 1 apelsino nutarkuota žievelė.
PASTABOS: kreminės varškės Pascha labai minkšta. Siūlau pusė kilogramo varškės keisti paprasta varške, kurią gerai sutrintumėte elektriniu trintuvo. Manau, turėtų suteikti standumo. Taip pat pascha palikite nusivarvėti vėsioje patalpoje arba po to palaikykite šaldytuve, kadangi bus lengviau pjaustyti jai būnant standesnei.
***
Rimtas vyras, rimta muzika: