Praėjusį savaitgalį buvome prie Baltijos jūros Latvijoje, vieno šaunaus draugo sodyboje, kuri yra daugiau nei tobuloje vietoje. Vos perėjus per kiemą, pakilus per mažą kopą – atsiveria paplūdimys ir jūra. Gal oras kaltas (buvo vėjuota ir ganėtinai vėsu), gal vieta, bet žmonių praktiškai nebuvo. Ir tas jausmas, kai visas paplūdimys priklauso tik man, yra nerealus. Turiu pripažinti, ilsėtis prie Baltijos jūros jau seniai nebuvau. Nemėgstu populiariausiu Lietuvos kurortu. Nesu tikra, ar man nepatinka vanduo, ar tvyranti aplinkinė kultūra, bet pradėjus keliauti į užsienį – niekada nebuvo sugrįžęs noras keliauti į lietuvišką pajūrį.
Tačiau šis kartas buvo šiek tiek kitoks. Galbūt tas žmonių nebuvimas ir laukinės gamtos pojūtis labai apkerėjo. Visos gražios ir išblukusios pajūrio spalvos smėlyje, akmenyse, augaluose ir jūroje. Tikra baltiška nuotaika. Kitas nerealus dalykas – pirtis. Kurioje išsikaitinus bėgome išsimaudyti jūroje, o į ją tuo metu leidosi saulė. To-bu-la.
Visą savaitgalį pragulėjome tarp kopų, kadangi stiprus vėjas ribojo visas kitas galimas veiklas. Bet tikras vasaros jausmas iš karto mane apgobė ir nepaleido. Guli, šviečia saulė, skaitai knygą ir daugiau nieko nereikia. Nebent, kad mano veidas nebūtų taip raudonai nudegęs, kad net pirmadienio rytą svarsčiau ar tikrai man reikia eiti į darbą.
Grįžus atgal į miestą ėmiau svajoti apie braškes. Sesuo vis siuntė man žinutes apie pirmąsias uogas iš mamos daržo, o aš susigundžiau ir nusipirkau kilogramą uogų iš moteriškių, stovėjusių prie vietinės rajono parduotuvės. Nebuvo jos stulbinančiai saldžios, o kartu šiek tiek jaučiausi apgauta, kadangi indelio apačioje uogos nebuvo gerai sunokusios. Bet kvapas… Kvapas buvo superinis. Suvalgiau jų saują, dar sudėjau į savo vandens butelį. O likusią dalį užpyliau cukrumi, šiandien valgysim su skaniu skrebučiu ar duonos rieke.
Kai dar gyvenau kaime, dažnai braškių laukimas buvo gan ilgas. Kadangi kiekvieną dieną galėdavau nueiti ir patikrinti „ar jau?„. Kai gali tai matyti kiekvieną dieną, viskas atrodo ne taip greitai, procesas lėtas ir su dideliu nekantrumu. O dabar tik pamačius pirmas braškes susizgribau – JAU! Jau braškių sezonas! Reik skubėti į kaimą, o dienos tiksi… kad tik nesibaigtų, kad tik spėčiau apsivalgyti. Ir tiesą sakant pasiilgstu to sezono laukimo, kiekvienos uogos, daržovės ir vaisiaus augimo ir nokimo stebėjimo. Kad tik nepraleisti žemuogių!
Visą savo vasaros nuotaiką sugebėjau sudėti į mylimą butelį. Daug daug jaunų mėtų ir braškių. Dar papildomai galima įpilti šaukštą citrinos sulčių ir šviežio medaus. O tuomet sau skaitau knygą, įsipilu vasara kvepiančio vandens ir tobulai leidžiu popietę.
Vanduo su braškėmis ir mėtomis, tikrai nėra receptas. Daugiau idėja, nuotaika ir tiesiog vasara. Įsileiskite daugiau vasaros ir į savo namus.
- Didelės saujos mėtų lapelių
- Saujos braškių
- 2l vandens
- Į butelį/ąsoti/ar grafiną sudėkite mėtas ir braškes. Viską užpilkite vandeniu ir laikykite šaltai iki patiekimo.
