Praėjusį savaitgalį, kuomet vėl gavau progą pakilti arčiau dangaus, kilo mintis, jog jei būčiau nuo mažens auginta tarp ekstremalių sportininkų, tikrai dabar būčiau alpinistė, kalnų dviratininkė arba dar geriau – parašiutininkė. Tikrai. Nors iš pradžių būna kojos iš jaudulio ir švelniai virpa, bet tas jausmas, kaip sakė parasparnio skraidintojas – „šį kilimą mes vadinam seksu”. Aš taip pavadinčiau kiekvieną adrenalino antplūdį į mano kūną, kuomet jautiesi išsilaisvinęs pats iš savęs, išsivertęs iš odos ir jautiesi laisvesnis nei bet kada.
Šeštadienis buvo gera ilga diena, ilga todėl, jog per pusmetį sugebėjau pakeisti savo ryto pradžią iš 10 valandos į 7.30, dabar be didelių aimanų, kančių ir vidinio sielos skausmo galiu pradėti dieną. Šeštadienį buvau kaime, ten kur jau laikas lįsti į lauką, traukti dviračius, bėgioti ar visaip kitaip išnaudoti pavasario dovanojimą saulę. O man pasisekė ne šiaip kaip paprastai, o labai pasisekė, nes pirmą kartą turėjau progą skristi parasparniu. Parasparnis iš pirmo žvilgsnio primena parašiutą, tačiau su juo turi ir pakilti nuo žemės, ir ant jos nusileisti, kai tuo tarpu parašiutu reikia tik leistis ir laikyti špygas, kad viskas išsiskleis laiku.
Kalbant apie parasparnius, pažįstamų pažįstamas buvo mūsų pilotuotojas ir skraidintojas, kuris buvo pakankamai šnekus, jog laikas bėgtų įdomiai ir greitai. Jei kam smalsu, visa įranga kainuoja kelioliką tūkstančių litų, kadangi jums reikia: sparno, gps’o, aukščio matuoklio, aprangos, šalmų bei lino ir kitos įrangos pakėlimui į orą. Mus skraidinęs vyriškas, pasakojo, jog yra skraidęs kalnuose, virš jūros, apskriejęs beveik visą Lietuvą bei dalyvauja įvairios varžybose, kuomet reikia nuskristi ~70 km, pagal sudarytą maršrutą iš taško į tašką. Žinoma paklausiau, ar yra moterų instruktorių, sakė, jog Lietuvoje ne, tačiau konkursuose dalyvauja ir merginos. Pagalvojau mintyse sau, kad galėčiau užpildyti šį rinkos trūkumą.
Visas skrydis pradedamas nuo tinkamos vietos radimo, kadangi pakylama mašinos ir ilgo lyno pagalba, tad kelias turi būti gan tiesus, nedaug kelio ženklų turintis ruožas, tinkamos krypties pagal vėją ir užtektinai ilgas. Tuomet parasparnininkas paruošia visą įrangą, papasakoja kaip kilti, kaip leistis, užsidedama speciali manta ir šalmai. Instruktorius prisega kiekvieną priekyje savyje, o jam davus ženklą, mašinos vairuotojui pradėti važiuoti, keleivis ir jis ima bėgti iš visų jėgų, sparnas pasikelia ir imama kilti į padangės. Kilimas yra didžiausias malonumas, kuomet viskas tolsta, jauti vėją, specialus įrenginys pypsena, jog esi tinkamame oro stulpe ir tave kelia į viršų. Atsipalaiduoji, kojos maskatuoja ore, žvelgi į pažįstamas apylinkes ir galvoji, kad puikaus sporto egzistuoja ne tik už jūsų ar marių, bet čia pat, čia pat gali išbandyti ir išmokti kvapą gniaužiančius dalykus. Aišku, kol tai suvoki ir supranti, praeina ne vieni metai, ypač tam, kad imtums kažkokių veiksmų, prisipažinsiu, aš kol kas tik suvokiu, su veiksmas lėčiau sekasi.
Turėtų atsirasti ir skeptikų, kurie sakys, jog tik bepročiai gali taip rizikuoti ir skristi keistais aparatais, tad kad jiems padėčiau dar labiau būti skeptikais, perpasakosiu instruktoriaus istoriją iš vienų varžybų. Mergina, berods latvaitė, varžybų metu pateko į audros vėjo gūsį, kuris ją pakėlė ne šiaip kokius 3 km į orą, kas būtų labai smagu, bet į visus 10 km., kadangi deguonies tankis viršuję retėja, ji apalpo, ir taip sau skraidė atsijungus, kol nenusileido pakankamai žemai ir nepabudo. Kokia to pasekmė – dėl audros debesies ir aukščio, jį šiek tiek nušalo vieną skruostą ir ranką. Kad būtų aiškiau, turiu pasakyti, jog aukštai danguje gali būti maždaug – 50 ‘C. Koks moralas? Mergina ir toliau skraidė.
—————————————————————————-
Koks svaiginantis skrydis. Tikriausiai budama aukstai kitaip paziuri i save, lyg kazkas prasiplecia, atsiranda kazko daugiau.