Eddyline & roadtrips

Draugai iš svajonių šalies jau supažindinti su morkų ir česnakų mišraine, pomidorų, agurkų ir svogūnų salotomis bei obuolių pyragu. Skoniais nenusivylę, o aš jau įklimpau į gilią meilę su žemės riešutų sviestu su riešutų gabalėliais. Dar čia beprotiškai skanūs ledai. Nusiperki dėžę, kuri yra 1,4 l ir negali patikėti, kaip ji staiga dingsta! Velniškai skanūs, skaniausi, kokius esu valgius. Matyt, ne veltui Amerika yra pramoninių ledų tėvynė (nors pirmieji ledai atkeliavę iš Kinijos). Dar čia vaisiai ir daržovės ne plastiko skonio, o paskutinis vyšnių maišelis buvo dieviškas.

Bedirbant restorane, gaminant picas, stengiuosi įsiminti kuo daugiau skirtingų derinių. Viena skaniausių picų „Browns Canyon”, kuri susideda iš BBQ padažo, mocarelos, čederio, vištienos ir ant griliaus kepintų svogūnų. Velniškai skani, matyt dėl padažo ir kepimo mediena kūrenamoje orkaitėje. Čia tikrai pačios skaniausios picos mano gyvenime. Antra mylima pica „Colorado”. Ši puikioji susideda iš alyvuogių aliejaus, pagrindo įtrinto kepintu česnaku, levandų ir rozmarinų žiupsnelio, mocarelos, kepintos vištienos, raudonųjų svogūnų, smulkintų pomidorų ir žiupsnelio parmezano. O dar vienas atradimas pesto pasta su džiovintais pomidorais. Nuodėminga.

Neseniai prabėgi Liepos 4-tosios savaitgalis (Amerikos nepriklausomybės diena). Restoranas buvo sausakimšas nuo penktadienio iki sekmadienio, žmonės staliukų laukė valandą laiko. Sutikau rusų, kurie tikėjosi, jog suprasiu rusiškai, Amerikos rusę, kurios vardas išvertus reiškia „lietuvos saulė” (kodėl taip, nesupratau?!), dar pastovų klientą, kuris prisimena mane nuo pirmo apsilankymo (aš jo ne) ir jis mane supažindino su savo mėlynake žavia dukrele. Taip pat keletas komplimentų mano akims ir daug kartų kartojimo iš kur aš, kodėl čia, pasaulio krašte. Nuoširdžiai, host darbas yra vienas n u o b o d ž i a u s i ų mano gyvenime, stoviniuoju, vaikštai aplinkui, o jei nėra žmonių, tai realiai moka tau už nieko nedarymą. Virtuvėje darbas yra labiau įtraukiantis, visuomet turi kažką daryti, aplink gera kompanija, o ir pavalgyt kartais pasiseka.

Dažniausia išeiginės būna pirmadienį ir antradienį. Pirmadienis didi diena didiems pamatymams. Antradienis dažniausiai tingi diena pailsėti po didžių pamatymų (po pastarojo hike, man kojas skauda jau tris dienas). Dėka to, jog turim puikų draugą Jeff’ą, o jis turi mašiną, mes galim pajudėti toliau už miestelio ribų ir išnaudoti daugiau nuostabaus Kolorado.

Roudtrip no. 1 – „Great Sand Dunes” ir „Zapata fall„.

„Great Sand Dunes”, tai vietovė, kuri primena Nidos kopas. Tik čia jos didesnės, neturi priėjimo prie vandens ir atrodo kaip sunkvežimių suvežta smėlio krūva šalia kalnų. Velniškai didelės kopos, kurių mano kojos neįveikė ir paleido vyrus užbaigti vienus. Pirma, aš turiu per trumpas kojas, antra, kylant vėjui smėlis taip kapojo kojas, jog atrodė, kad trintum kojas su kempinės šiurkščia puse. Tad bestebint vyrus belipant, mėginau savo organizmą atgaivinti obuolių, o mano klaida buvo, jog jo neįveikiau per 30 sekundžių, kadangi galiausiai turėjau obuolį su smėlio pagardu, kuris tikrai nėra vykęs derinys. Mėginimas kopti smėliu man suteikė nušvietimą, jog niekada nenorėčiau kopti per dykumą, kaip esu mačiusi daugelyje filmų. Tai yra beprotiškai sunku. Vyrai į viršų užlipo per 30 min, o nusileido per 5 sekundes.

„Zapata fall”, tai nedidelis krioklys arba didžiausias kokį kada nors esu mačiusi. Akmenuota upė ir krentančio vandens gausmas sukuria galingą įspūdį. Kur buvę, kur nebuvę, pasigrožėję šiuo nuostabiu reginiu ir padarę keletą voverės nuotraukų, išmintingose galvose gimė idėja nueiti (to do hike) iki Zapata ežero, kuris kažkur (atrodė netoli) kalnuose. Trumpai tariant, ties 2 mylia viskas neatrodė taip fun, nors ir gražūs vaizdai, bet nei vandens nei maisto neturėjom. Tad Jeff’as kaip tikras meistras vos ne bėgo taku, o mes kaip tikri nesportuojantys Lietuviai tempėmės iš paskos ir galiausiai taip ir nepasiekėm finišo, apsisukom atgal, kai Jeff’as rado tinkamą vietą pasemti upės vandens. Pasirodo buvo likusi apie 1 mylia iki ežero kalnuose. Dabar atrodo gaila, jog neįveikėm, bet tą akimirką tenorėjau vandens, lovos ir didelio dubens pastos. Ką kalbėti, jog smėlio kopos prieš tai jau buvo smogusios mano kojoms.

Roudtrip no. 2 -„Black Canyon„

Jau minėjau, jog smėlio kopos ir ežero paieškos atrodė kaip darbas atperkantis nuodėmes, bet šis kanjonas smogė stipriau nei galima tikėtis.

Žinau 3 kanjonus Amerikoje: visiems gerai žinomas „Grand Canyon” Arizonoje, „Yosemite” Kalifornijoje ir „Black Canyon” Kolorade. Mano noras (nežinia ar įgyvendinamas) aplankyti visus tris. Pirmadienio diena buvo skirta mano pirmajam kanjonui – Juodajam. Į kelionę (roadtrip) leidomės aš, P., Alex ir Jeff, o ji buvo pilna įspūdžių. Koks nenusakomas smulkumo jausmas, kai matai galingus gamtos kūrinius. Kūrinius, kurie tau atneša nemenkus iššūkius. Takas žemyn, kuriuo lipome, buvo status, uolėtas, nuklotas tai dideliais akmenimis, tai smulkesne skalda. Ties tako viduriu buvo pritvirtina grandinė, kuria laikantis reikėjo leistis žemyn. Vėliau vėl skalda, uolos… Tokius vaizdus ne vienas matėte kokiame nors filme ar video reportaže. Nusileidus žemyn pasitiko labai srauni upė ir ledinis jos vanduo. Dideliais akmenimis nuklotas krantas, elnias už krūmų, voverė, kuri mums nuėjus toliau, vogė morkas ir riešutus, pragraužus pakelius bei tas nenusakomas grožis. Didelis, galingas. Nepažabojamos gamtos ir ramybės jausmas.

Praleidome gal porą ar dar daugiau valandų tiesiog gulint ant saulės, sėdint ant akmens upėje, užkandžiaujant ir vaikštant pakrante. Stengiausi įsiminti kiekvieną jausmą, kiekvieną vaizdą… Geriausiai daliai praėjus, atėjo sunkiausia dalis, užkopti atgal. Galiu priminti – per skaldą, uolas, akmenis į velniškai statų kanjoną. Viskas atrodė maždaug taip – Jeff ir Alex priekyje, tuomet aš su savo trumpom kojom ir daug, begalybe sustojimų atgauti kvapą ir gurkštelėti vandens bei Paulius užmanęs, matyt, prižiūrėdamas mane. Tai buvo tikras iššūkis. Jei busi kvailas ir labai nerangus, gali sukelti nedidelė akmenų nuošliauža, kuri tikrai nebūtų džiugi žinia draugui apačioje. Belipant visuomet užklumpa bejėgiškumo jausmas, tačiau užlipęs iki viršūnės jautiesi kaip tikras didvyris! Kaip herojus!

Manau mano gyvenime buvo du pavojingiausi ir labiausiai įsimenantys iššūkiai: šuolis parašiutu, tatuiruotė ir šis kanjonas. Po kopimo kojas jaučiau 3 dienas. Rankų raumenys nelabai atsiliko nuo kojų būklės. Jaučiausi kaip sumušta, bet kaip įveikus didį tikslą – kanjoną! Paulius sakė, kad jis nenorės lipti į Didžiojo Kanjoną apačią… lengva suprasti kodėl. Svarbiausia, kad nulipti nėra sunku, bet jei nori grįžti namo, nėra kito kelio – tik lipti į viršų, kaip gyvybės ir mirties klausimas.

Apačioje taip pat žvejojo vyras, kuris pradėjo lipti į kalną kartu su mumis, turėjo žvejybos įrangą ir movėjo ilgus botus. Ir ką jus galvojat? Jis iš kart dingo iš mūsų akių. Kiekvieną kartą lipant į viršų garsiai klausiam „Why i’m doing this to myself?!” (kodėl aš tai darau sau?!), tačiau užlipus randi atsakymą.