Trumpai apie viską.
Buena Vista, tai nedidelis miestelis netoli Denverio, Colorado Springs, maždaug centrinėje valstijos dalyje. Žmonių skaičius virš 2000, o vasarą padidėja kelis kartus. Šalia driekiasi Collegiate Peaks ir stūkso Mount Princeton. Čia žmonės laiko šunis, nes kates naktį gali sumedžioti lapės ir kiti plėšrūnai. O jei ir laiko, tai jos būna viduje. Čia nėra uodų ir balandžių. Laiko skirtumas tarp LT ir čia 9 valandos.
„4 flights, 2 buses, 2 cars” – štai taip atsakom, kai kas klausia ar kelionė buvo ilga. O ji buvo netrumpa, maždaug 37 valandos iki galutinio tikslo. Viskas atrodė kaip viena ilga para, kadangi kiekvienam oro uoste tekdavo pasukti laikrodžius atgal. Vos ne atgal į ateitį, ar ne? Skridome iš Vilniaus į Varšuvą propeleriniu lėktuvu, o mūsų nelaimei vietos buvo šalia propelerio, tai koks palengvėjimas ausims buvo iš jo išlipus! Gavom net lenkiškų užkandžių (sūrių krekerių maišelį ir gėrimą pasirinktinai: sultys, vynas, vanduo, alus). O vėliau skrendant iš Varšuvos į NY (skrydis truko apie 9 val.) gavom dar lenkiškos vištienos (galėjom rinktis vištieną ar kiaulieną), kuri nebuvo labai jau panaši į tikrą vištą, bet bado akims tiko bet kas. Šalia buvo patiekta pašteto gabalėlių, duonos, sviesto, keli gabalėliai daržovių, grybų apkepo (šis buvo visai geras) ir šokoladinis batonėlis. O prieš išlipant mus dar palepino LOT sumuštiniu, kuris nebuvo nei labai geras, nei labai blogas – tiesiog sumuštinis, kuriam truko padažo. Bet labai džiaugiuosi tuo, kad gėrimų galėjom gert kiek norim, nes vis šalia praeidavo stiuardesės siūlydamos šį ar tą. Ir nemokamai. Tai gi nuo Europos iki Amerikos įveikėm maždaug 4300 mylių. Gavom pavalgyt, pleduką ir pagalvėlę. Dar vaikas buvo, kuris pusę kelionės verkė. Gaila man tėvų, bet gaila ir savęs.
Nusileidome NY naktį. Nors tokia ir naktis apie 21 – 22 val. Ir sėdėjom, laukėm skrydžio į Šarlotę, miestą Šiaurės Karolinoje. Tuomet prasidėjo adaptacija prie tikros amerikietiškos kalbos, amerikietiškų žmonių, kuriems iš kart gali priskirti vienokį ar kitokį stereotipą: greito maisto storulis, maloni juodaodė su akcentu, ramūs valytojai, koledžo saldžios mergaitės, pasitempę pareigūnai. Ai, beje, atvykus į USA praėjome patikros punktą, kuriame te paklausė kur vykstu, kaip sekas. Paprastai ir maloniai, tad jei kas bodisi, kad čia baisu ir sunku gali būti, tai taip nėra. Geriausias buvo, kai prieš mus ėjo lenkas per patikros punktą ir jis nei suprato angliškai nei galėjo kažką pasakyti. Ir kaip jam davė vizą… ? Nežinau kaip ten jam baigėsi.
Be to, koks neaprėpiamas atrodė Niujorkas pro lėktuvo langą. Skrendant virš Europos, miestai labiau apimami akimis, bet šis, kiek žiūrėsi į priekį, tiek švietė savo šviesomis. Pamačiau vaizdą, kurį mačiau daugelį metų per televizijos ekranus, įdomus jausmas.
Tai gi prabuvę, praslampinėję po oro uostą, anksti ryte sėdom į lėktuvą, kuris mus nuskraidino į Šarlotę, o iš ten į Denverį. Pastebėjom, jog amerikietiški lėktuvai yra erdvesni, nes P. kojos puikiai tilpo, o maniškės beveik tabalavo. Tad jis pagaliau galėjo atsipalaiduoti, o aš neturėjau kur dėti savųjų. Ne tik lėktuvai didesni, bet ir mašinos, pakuotės, žmonės, viryklės bei emocijos. Tarsi į viską žvelgtum per padidinimo stiklą.
Denveris mus pasitiko šiltai su kaitria saule. Skrendant iš viršaus buvo matyti sausi gelsvi, rudi laukai, tik šen bei ten žaliavo. Iš oro uosto pajudėjom autobusu į autobusų stotį, o stoty teko pralaukti dar keletą valandų. Suvalgėm pirmo amerikietiško greito maisto. Oro uostose ar stotyse pirkti maistą, gėrimus yra gan brangu. Tad jei kas planuojate keliauti, siūlau įsimesti bent keletą batonėlių kelionei, o vandens įsigyti už oro uosto ribų. Nes už 1 – 2 l. vandesn butelį, gali tekt mokėti 2 – 3 dol. Tai nežinau ar tai verta tokių pinigų. Tuo labiau, jog pas juos dauguma vandens yra tiesiog distiliuotas vanduo iš krano (taip parašyta ir ant butelio).
Autobuso vairuotojas buvo labai malonus, nors kaip ir daugelis ČIA PAS MUS malonūs. Autobusas vėlavo apie valandą, nes atvažiavo per mažas žmonių skaičiui, o po to mus išleido Buenos Vistos oro uoste, o ne autobusų stoty, kaip aš tikėjausi. Tad Paulius atakavo mašiną ir mes su pagyvenusiais senukais su nauja mašina pajudėjom link Eddyline Restaurant & Brewery. Ačiū jiems, už pavėžėjimą, nes būtų reikėję eiti porą mylių.
O ten radom merginą Karlį, su kuria susitarėm, jog pagyvensim ant jos sofos. Tad trumpai pasakojant – gyvenom pas ją ir kitus 4 amerikiečius, po to atvyko rusai, kurie neturėjo iš vis kur apsistoti ir mums nepavyko kartu su jais rasti vietos, nes birželio mėnesį čia pats pikas, o visos agentūros nori nuomos bent 6 mėn. Tai gi tada ėjom į laikraščio redakciją ieškoti išeities, ten net bažnyčia buvo mūsų pusėje ir jiems bažnyčia sumokėjo už dar vieną naktį motelyje, o po to moteriškė, kuri juos irgi pavežė nuo oro uosto iki BV, skambino klausti kaip jiems sekasi ir galiausiai ji jiems išnuomojo kambarį. Nežinau ar susidarėt įspūdį, bet kai čia bėda, visi ima visiems skambinėti ir stengiasi padėti kuo gali. Ar ne šaunus miestas?!
O tarpu mes buvom laimės vaikai – draugo (pas kurį ant sofos gyvenom) draugė, prižiūri namą, tad gyvena nemokamai, nes šeimininkai išvykę mėnesiui. Ir ką jus manot, ji sumanė su mumis pasidalinti šiuo gėriu, tad ne tik kad esam kitam pasaulio gale, bet dar ir nemokamai gyvenam. Thank you, Alex!
O namas amerikietiško stiliaus. Mediniai baldai, baltos grindys, kilimų, šviestuvų, didelė viryklė. Tikrai jaukus. O dar turim karališką lovą. Iš mažos terasėlės (kuri būdinga namams čia) matyti kalnai tiek iš kairės, tiek iš dešinės. Dar turim kurčią šunį – Zulį. Čia net visi šunys sweet ir nice, nes be antsnukių laksto. O ir jei einant su tavimi sveikinasi nepažįstamas – taip turi būti. Nes kaip ir sakiau, čia visi sweet ir nice. Spėju tai įtakoja, kad tai mažas miestelis su nedidele bendruomene bei kupinas turistų. Čia pralaužti bendravimo ledus galima per akimirką, net jei tavo anglų kalba vos vidutinė.
Vietą kur dirbame, gamina savo alų. Jei neklystų 9 skirtingų rūšių. Pavadinimai užkritę kažkur giliai atmintyje, bet manau gan didelis pasirinkimas. Jie iš lėto stengiasi su tuo išplisti į artimiausius miestus ir, matyt, visą valstiją. Kadangi vieno alaus partija gavosi ne visai vykusi (kažkas su skoniu negerai), tai išdalino ji nemokamai darbuotojams. Kaip galima pykti ant alaus skonio, kai jis nemokamas?
Taip pat įsitikinau, jog jie gamina gerą maistą iš gerų produktų,o žmonės su mielu noru laukia valandą laiko staliuko. Teko padirbėti virtuvėje, tai viskas steriliai, iš šviežių produktų. Kaip to įrodymas, tai darbuotojai, kurie patys ateina ten pavalgyti. Dieną kai dirbi gauni 50 proc. nuolaidą, o jei šiaip dieną 20 proc. Ir ten skanu. Turiu favoritę picą „Colorado” – su levandomis, rozmarinais, kepinta vištiena, pomidorais, alfredo padažu ir gal grybais? Ji turi tokį lauko žolelių skonį, kuris paperka. O ir mėsainį su tikra mėsa ragavau – pasakiškas. Iš kur žinau, kad tikra? Pati ruošiau paplotėlius.
Aplink populiariausios veiklos: rafting, canoeing, hiking. Nekantrauju visko išbandyti. Eglė ir „žaidimų aikštelės” sakė, koks nuostabus Koloradas. Taip, jis nepakartojamas.
***
Valgyt daromės studentiškai, gyvenam su puikia mergina ir turim puikių draugų. Aplink ganosi elniai, stūkso kalnai. Užkopėm į pirmą viršukalnę, mylim Zulį (nors ji ir smirdi), o aš toliau impruvinu savo anglų kalbą. (Beveik niekas nežino kur yra LT, bet radau šiandien klientę, kuri net buvus Vilniuje). Puikiai atstovaujam Lietuvos vardui, aš negaliu gerti bare iki rugpjūčio bei yra giriamas mūsų muzikos skonis. (Jei kam įdomu, P. turi daug mašinų ir mocų foto, gali atsiųst).
Myliu, bučiuoju, M.
Ir dar tik poras savaičių.
Parašykite komentarą