Vaikystė kvepia žemuogėmis ankstyvais vasaros rytais, grybais po lietaus ir šviežių rūgštynių sriuba popietėmis.
Ir dar ji turi tokius paprastus, bet be galo įsimintinus skonius – lazankos, zacirkos, maži bulvių kleckiukai su pienu, šviežios voveruškos su ką tik iš arimo atgabentomis, dar žemės pėdsakų nepalikusiomis, šviežiomis bulvėmis, blynai su mėlynių uogiene, perlinės kruopos su dar šiltu (tikru naminiu) pienu. Burokėlių, kopūstų sriubomis.
O šildo vaikystė mėtų arbata ir kakavomis, karštu pienu su medumi žiemos vakarais.
Tai skoniai, kurie niekada neapvilia. Iki plaukų galiukų gerai žinomi, bet visuomet priimami atgal.
Šiuo metu laikas, kai beskaitant įvairius blog’us visi žada ir žada būti geresnis, stropesnis, atsakingesni ir taip toliau, param param… kitais metais. Juokinga, nes asmeninė patirtis byloja, jog iš to nauda pirmus porą mėnesių, o vėliau pamiršti, jog apskritai nauji metai atėjo. Bet sakoma: „kas nerizikuoja, tas negeria šampano”. Kodėl nepabandžius naujų tikslų?
Tad tam, kad neatsilikčiau nuo kasmetinės manijos ir nesibaigiančios mados – skirsiu kitus metus senų, primirštų receptų atradimui iš naujo. Iš vaikystės prisiminimų, iš senų bobučių sąsiuvinių ar atminties. Manau, taip žingsnis po žingsnio, mano puslapyje atsiras nauja skiltis (linkėkit valios man).
Tad artėjantys 2012 metai, Vaikystės Skonių Metai! (tam tadam)
Kad nepilstyti iš tuščio į kiaurą, kodėl nepradėjus to daryti jau dabar?!
Šiškos, bent taip jos buvo vadinamos mūsų namuose ir tetų namuose… Turbūt čia ir yra vieninteliai taškai, kur jos tokį vardą turėjo. Mat šiškos, plačiau žinomos kaip ežiukai. Na, o mamos žodžiais, briedžiukais vadino tik labiau miesčionys. Tai pagrinde miltų ir vandens mišinys. Jei jie pas jus nesilankė vaikystėje ant pietų stalo – laikas atsigriebti dabar.
4 porcijos mėgstantiems pavalgyti:
- 4 stiklinės (po ~225 ml) miltų,
- 180 g varškės,
- šiek tiek druskos,
- ne pilnai 200ml vandens.
1. Į dubenį sudėti miltus, varškę, druską. Įpilti šiek tiek vandens ir viską minkyti. Jei masė dar nesigauna vientisa, įpilti dar šiek vandens. Tešla turi nelipti prie rankų ir būti gan kieta.
2. Iš tešlos kočioti piršto storumo juosteles. Supjaustyti kas 1 – 3 cm. Tuomet per seną bulvių tarką (trintuvę), iš netarkuojamos pusės, gabalėlius spausti pirštu ir ridenti per tarką. Gaunasi gražūs ale spygliuoti gabalėliai.
3. Virti pasūdytame vandenyje ~10 min. Nukošti.
4. Patiekti su grietine, sviestu, spirgučiais. Mėgstantiems saldžiai – puikiai tiktų trintos uogos, cukrus ir kiti numylėti pagardai.
Banaliai paprasta, bet taip pat banaliai be galo skanu.
—
Kalbant apie pažadus – stipriai džiaugiuosi už Astą iš Saulėtos Virtuvės, kuri išsikėlė nemažą, bet be galo saldų ir, manyčiau, naudingą tikslą. Jos saldumynų sąrašas 2012 metams mane sužavėjo ir jau laukte laukiu jos atradimų. (Tikiuosi jį įvykdysi, nes aš jau visiems paskelbiau, cha!)
Dar vienas džiaugsmas, kurio negaliu nepasidalinti ir nuodėmė nevartyti prieš šventes, tai naujas Lietuvos maisto blog’erių kulinarijos žurnalas. Idėjų kupina tiek Kūčioms ir Kalėdoms, kurios jau beveik ant slenksčio, tiek šaltiems vakarams, susisukus į pledą, pasilepinti.
—
Ritmas naktinei arbatai
Šiškos? :)) mielai kaip.
Ir mūsų šeimoje juos šiškom vadino! Sėkmės naujame projekte! 🙂
Mes ežiukais vadinome. Tenka dabar dažnai gaminti, nes dukrytei labai patinka. Tiesa, gaminam be varškės ir dabar dažniau patiekiam su daržovėmis, kad kiek sveikiau ir naudingiau būtų
Mano močiutė juos dažnai mums virdavo, kai maži buvom. Oi kaip patikdavo.. 🙂
Ir man labiau kaip ežiukai buvo žinomi, bent jau namų kalba kalbant 🙂 O viešai girdėdavau kaip „briedžiukus”. Jo jo, turbūt ten ir būdavo miesčionys…:D Ir varškės nepastebėjau, kad mama būtų dėjusi, bet čia jau turbūt regioniniai receptų nukrypimai 🙂 Skanu, miela ir labai primena vaikyste. P.S. ir foto laaaaaaaaaabai laaaaaaaaaaabai jaukios 😉
Karolina, taip – šiškos. Kai pirmą kartą išgirdau kažką kalbant, jog tai ežiukai, pagalvojau, na ir keistuoliai, kas per pavadinimas 😀
Viktorija, tuomet tavoji šeima viena iš nedaugelio, kuri taip vadina. Ačiū už sėkmę 🙂
Forelle, gaminom juos ir be varškės. Su varške jie minkštesni. Vat su daržovėmis ir aš išbandyti noriu.
Renata, o aš be galo džiaugdavausi, kai močiutė į rankas duodavo tarką ir sakydavo ką daryti.
Vilma, manau plačiausiai tai ir žinoma kaip ežiukai. Ir tai tikrai panašiau į ežiukus, nei briedžiukus. Kiti dar vadina birbizais :). O varškė gali būti, gali ir nebūt. Čia jau minkštumo reikalas. Ačiū už komplimentą nuotraukoms.
Mes irgi ežiukais vadindavom – be galo mėgdavau, bet pagaminti negaminu, mat maniškis be mėsos nieko nevalgo 🙂 nebent sugalvot kokį mėsišką padažą, bet būtų ne tas, kaip vaikystėj 🙂
Koks mielas iššūkis! 🙂 Labai labai.
O aš gyvenime irgi negirdėjau šito skanumyno šiškom vadinamo – vadindavom arba „ežiukais”, arba „tais, per tarką” 😀
…tai lietuviska „PASTA”:), GALIMA SPALVOTUS PASIDARYTI, SU SPINATAIS, SU KURKUMA AR NET BUROKELIU SULTIMIS…:), TOBULAI ATRODO,VISI KAIP VIENAS…NIAM…
Indre, mėsiškas nebūtų, kaip vaikystėje, bet būtų pritaikytas šiai dienai :).
Asta, va va, ežiukų pavadinimas vis dar laimi!
Tėti, kaip tik galvojau, jog tai pastos analogas. Ir pamaniau, jog galima daug visokių derinių susigalvoti.