Nuostabūs Julia Child šokoladiniai putėsiai

Karts nuo karto vis išgirstų idėją, jog investuoti į užmiesčius ir provinciją neapsimoka. Neapsimoka išlaikyti visų kelių, investuoti europinių lėšų, net ir autobusams jau neapsimoka važiauti dažnais maršrutais. Žmonių mažėja, jaunimas negrįžta, dažnai kaimuose lieka nelabai kokie, netgi susikūrus verslui – jame nėra kam dirbti. Ir nors viską įvertinus ekonomiškai, tikriausiai sutikčiau, kad visgi Lietuva galiausiai turėtų tapti Vilniaus – Kaunas – Klaipėda, tačiau giliai širdyje nepritariu, kad žmogui vienintelė išeitis turi likti miestas.

Miestas turi daugiau veiksmo, darbų ir žmonių. Nuolatinio judesio, visuomet apšviestas, vis didėjantis skaičius barų ir restoranų, didžiąją dalį kokybiško kultūrinio gyvenimo. Bet tik išvažiavus už miesto, atsiveria platūs laukai, žiemą užšale ežerai, akmenuotos upės, naktį visiška tamsa ir platybės žvaigždynų. Po ilgesnio laiko grįžęs į kaimą net nustembi, visgi kokios tamsios iš tiesų yra naktys. Ir koks mažas esi prieš gamtą.

Neseniai vienas nekilnojamo turto įmonė Amerikoje, atliko apklausą, norėdamas išsiaiškinti, kur po penkių metų žmonės norėtų gyventi. Didelė dauguma gyvenančių miestuose norėtų kelti į priemesčius ar kaimus. Tuo tarpu jau gyvenantys ten – patenkinti savo vieta ir nenorėtų kraustytis. Tikriausiai žmogui reikai erdvės, gamtos, medžių. Man to reikia tikrai.

Kai pažiūriu pro buto langus, pagalvoju, jog nenorėčiau gyventi bute amžinai. Žinau, yra sakančių, juk namas netarnaus tau – tu tarnausi namui. Bet daugelis taip sakančių, yra gyvenę senuose namuose, kurie nei ekonomiški, nei patogiai suplanuoti gyvenimui. O po keliolikos pastatymo metų reikalavo didelio kapitalionio remonto. Nors galbūt man užtektų varianto, kuomet žmonės pasistato už kelias dešimtis tūkstančių nedidelius išmanius modernius namus kur nors miške, paįvairinimui gyvenimo, kai miesto ritmas nusibosta ir norisi kitų kvapų, vėjo ir nebijoti giliai įkvėpti, kur puikiai jaučiasi visi metų laukai.

Tikriausiai čia reiškiasi mano dalis, kuri užaugo kaime. Ir jei kas paklaustų, ar norėčiau kada nors auginti savo vaikus kaime – atsakyčiau, jog ne. Šiuo metu ten per mažai galimybių ir bendro pozityvo. Galbūt visų posovietinių kaimų ir nereikia. Jie natūraliai išnyks. Bet rajonų centrai ir seniūnijų centrai galėtų tapti gyvenimo taškais, kur norėtų kraustytis naujakuriai. Vietoj to, kad suremontuoti kiekvieno mini kaimelio krepšinio aikšteles, galbūt reiktų įrengti didelį sporto aikštyną seniūnyjos centre. Kad bent jau centrai būtų gražūs/patogūs ir veiksmingi. Nes dabar kiekvienas projetas, kaip grybas po lietaus. Krepšinio aikštelė, o šalia duobėtas kelias. Kontrastai. Ką kalbėti apie pinigus, kurie nukeliauja neaiškiais keliais vykdant tokius projektus.

Daug ką nuveikti gali miestelių bendruomenės, rašydamos projektus, įtraukdamos gyventojus į bendrą veiklą. Į renginio darymą SAU, į tvarkymą SAU. Nors dažnai net mažuose kaimuose, kur visi turėtų būti savi, pilna aistrų ir nesusikalbėjimo. Žmonės užsigyvena 20 km spinduliu viename taške ir kiekvienas žvilgsnis ir jausmas tampa tragedija, pasaulis sumažėja – susireikšminimas padidėja. Žinau miestelį, kuriame yra net kelios bendruomenės, kurios nesutaria, kaip politinės partijos. Žiūriu, klausau ir juokiuosi. Nebrandu, kaip iš solidaus amžiaus žmonių. Kiek būtų galima nuveikti susivienijus?

Dar reiktų pajudinti ir rajoninius verslus, kurie galėtų labiau remti vietines bendruomenes ir iniciatyvas. Ir nereiktų to laikyti labdara. O parama savo kraštui, savo žmonėms, tai praktikuojama ne vienoje ekonomiškai stiprioje šalyje.

Kai žmogus supranta, kad bėgimo ir pinigų ratas begalinis ir niekada nesibaigs – nori sustoti. Ir jis tikrai norės grįžti į kaimą. J. Beliveau, kuris apėjo aplink pasaulį pėsčiomis, paminėjo:

„Vakarų pasaulyje neturtingais laikome tuos, kurie mažai vartoja.”

Ne tuos, kurie turi mylimą šeimą, turi ramybę, turi gamtą, turi saulę.

Gamtos iš žmogaus neatimsi. Arba žmogus pamirš gamtą, bet ji primins apie save per klimato kaitą, audras ir kitus reiškinius, kurie nesustabdomi. O kiekvienam būnant toliau nuo žemės ir žolės, mažiau suprantama, kas ir kaip vyksta.

O aš gamtą myliu ne tik miškuose ir pievose, bet ir savo nuotraukose. Kviečiu pavasarį nepabėgti.

Julia Child šokoladiniai putėsiai iš ties nuostabūs! Jei viską plaksite rankomis – tikrai pavargsite, tad geriausią į pagalbą pasitelkti elektrinį plaktuvą. Jie purios tekstūros ir nors negailima sviesto, skonis nėra sunkus. O ir atrodo žavingai.

NUOSTABŪS JULIA CHILD ŠOKOLADINIAI PUTĖSIAI

Pagal: David Lebovitz

Reikmenys:

plaktuvas/mikseris,
puodas + dubuo (garų vonelė),
šaldytuvas,
stiklinės.

6 – 8 porcijos:

170 g kokybiško juodo šokolado,
170 g sviesto,
60 ml juodos kavos (paruošto gėrimo),
4 dideli kiaušiniai,
170 g cukraus + 1 v. š
2 v. š. romo,
1 v. š. vandens,
žiupsnelis druskos,
1/2 a. š. vanilės ekstrakto.

Gaminimas:

1. Į puodą įpilkite vandens, užvirkite. Uždėkite ant viršaus stiklinį ar keramikinį dubenį, apačia neturi liesti vandens. Į jį sudėkite šokoladą, sviestą ir kavą. Maišykite virš lėtai verdančio vandens, kol viskas išsilydys ir gausite vientisą masę. Tuomet nuimkite nuo garų ir padėkite į šoną.

2. Pripilkite didelį dubenį labai šalto vandens ir atidėkite į šalį.

3. Į kitą stiklinį ar keramikinį dubenį sudėkite kiaušinio trynius, cukrų, romą, vandenį ir vanilės ekstraktą. Viską dėkite ant puodo su verdančiu vandeniu (vėlgi vanduo turi neliesti dugno) ir maišykite plakimo šluotele ar elektrinio plaktuvu apie 3 min., kol masė taps tarsi skystesnis majonezas.

4. Nukelkite dubenį nuo garų ir iš kart įdėkite į dubenį su šaltu vandeniu. Plakite masę, kol atvės ir taps tiršta, kaip šioje nuotraukoje. Tuomet viską įmaišykite į šokolado masę.

5. Kitame dubenyje išplakite kiaušinio baltymus su druska iki standumo. Baltymams tampant standžiais – įdėkite šaukštą cukraus ir plakite kol masė taps blizgi ir standi.

6. Įdėkite trečdalį baltymų į šokolado masę ir gerai išmaišykite. Tuomet sudėkite likusius baltymus ir viską gerai įmaišykite.

7. Supilstykite gautus putėsius į stiklines ir dėkite į šaldytuvą bent 4 valandoms.

8. Patiekite su tarkuotu šokoladu, galite pagardinti riešutais ar šviežiomis uogomis.

Paruoštus putėsius galite laikyti šaldytuve iki 4 dienų.

Patarimai:

Kadangi recepte naudojami termiškai neapdoroti kiaušiniai – rinkitės tik šviežius, geriausiai patikimo ūkininko kiaušinius.
Kuo geresnį šokoladą pasirinksite – tuo skanesni putėsiai bus.
Šie putėsiai kalorijų bombos, tad patiekite nedideliuose indeliuose. Puikiai tinka prie kavos.

Comments

Kristina says

2015-03-26 at 20:54

Marta, kokią širdžiai artimą temą palietei. Mes su vyru vis dažniau pakalbame, kad norėtųsi gyventi kokioje sodyboje prie miško. Tik auginant mažą vaiką ne viskas taip paprasta, o gal tiesiog trūksta ryžto ir drąsos išeiti iš savo komforto zonos. Bet kiek aš matau, tie žmonės, kurie sąmoningai pasirinko gyvenimą kaime arba mažame miestelyje, spinduliuoja kažkokią ramybę ir laimę. O šiaip pasitaikius pirmai progai išvažiuojame iš miesto nors pusdieniui, ir grįžti retai kada norisi… Putėsiai atrodo be galo gardžiai, o nuotraukomis negaliu atsigėrėti, jau kažkelintą kartą užsuku jas dar kartą peržiūrėti.

Atsakyti
- Marta says
  
  2015-05-14 at 06:25
  
  Kristina, tikriausiai priklauso nuo to, kiek mažas vaikas 🙂 mano požiūriu, kad kai vaikas dar mažas ir neina į mokyklą, jam kaime daugiau veiklos, kiemas, laisvė, mažiau pavojų ir daugiau nuotykių bei atradimų. Bet kaip visada, savi minusai – savi pliusai.
  Taip pat sodybos sodyboms nelygu šiais laikais. Visi šiuolaikiniai patogumai ir technologijos leidžia mažiau vargti ir daugiau mėgautis gyvenimu kaime. Tikiuosi kada nors pasiryšit kokiai nors avantiūrai!
  
  Atsakyti