Vienas puikiausių metų atostogoms – pavasaris. Kai oras nėra alinančiai karštas, o maloniai šiltas, lepinantis. Kai gamta atbunda ir gali stebėti, kaip kasdien skleidžiasi medžių pumpurai, vis daugiau žibuoklių mėlynuoja pakalnėse, upės skardžiai čiurlena besiridendamos per akmenis, paukščių giesmės rytais, dieną, vakarais, subtilus medžių ošimas ir švelniai veidą glostantis pavasario vėjas. Ir viskas tarsi susideda į didelį gamtos orkestrą, kuris kurią savo muziką čia ir dabar, be repeticijų, improvizuojant.
O visam tam gaudesy tokia palaima vaikščioti, pagaliau išsitraukti iš daiktų gilumos dviratį ir apžiūrėti po žiemos pasikeitusius kampelius, gurkšnoti rytinę arbatą lauke, skaityti, daug skaityti, svetingoje saulės atokaitoje. Ir taip nejaučiant laiko ribų, be paniško žvilgčiojimo į laikrodį.
Tokios šios mano atostogos. Sentimentali aš, žinau. Bet tai tokia palaima po miesto gaudesio ir skubėjimo.
Pastarosiomis dienomis pas mus svečiuojasi dėžė greipfrutų ir tarsi jauti spaudimą juos suvalgyti, sunaudoti, nes leisti sugęsti geram daiktui visiškai nesinori. Ieškojau ką galima iš jų skanaus pagaminti. Ir atradau velniškai paprastą dalyką – keptus greipfrutus (broiled greipfruit). Kepti vaisiai puikiai tiktų lengviems saulėtiems pusryčiams arba dienos užkandžiui.
2 porcijos:
- 1 nemažas raudonas greipfrutas,
- pora žiupsnelių cinamono,
- 2 a. š. balto cukraus,
- 2 a. š. rudo cukraus.
1. Greipfrutą perpjauti per pusę, jei pusės nestovi tiesiai, šiek tiek, stabilumui, nupjaukite apačios. Peiliu atskirti greipfrutą vidinę masę (jo vidų) nuo žievelės, bet viskas palikti žievelėje – neišiminėti.
2. Greipfruto puses padėti ant skardos. Kiekvieną dalį apibarstyti žiupsneliu cinamono, po šaukštelį balto ir rudo cukraus.
3. Orkaitėje įjungti griliaus funkciją (grilinis kaitinimas iš viršaus). Skardą su vaisiais įdėti kiek galima arčiau viršaus. Kaitinti greipfrutus kol viršus ims skrusti, cukrus ištirps, susikaramelizuos. Tai bus pakankamai greit, tad nepalikite vaisių be priežiūros.
4. Greipfrutus patiekti iš karto. Galima paskaninti jogurtu.
Skaniausia dalis – likusios saldžios greipfruto sultys.
Raudonasis greipfrutas nėra toks kartus kaip geltonasis (bent man).
Iš tiesų vaisiaus minkštimas ir sultys yra saldūs, o kartumo suteikia žievelės, skiltelių plėvelės.
Skanaus.
O kaip dailiai išpjauti? Žuvies peiliu? Ar kokiu prastu kurio ašmenys lankstosi?
Aš naudojau paprastą, nedidelį, kurio ašmenys šiek tiek lankstosi. Truputi pasistengus lengvai gaunasi. Štai taip > http://3.bp.blogspot.com/_9VuY0QDpjLk/TP7gdh3giWI/AAAAAAAADc8/86026Yb7mW8/s1600/Grapefruit2.jpg
o koks skonis vat man visalaik idomu? greipfrutai siaip tokie gana sudetingai valgomi – kiek rugstoki, kiek kartoki? kokie jie tampa iskepe?
Iškepę jie nepraranda savo kartumo, bet kadangi peiliu jo vidų atlaisvini nuo dalies odelių, o viršus aptirpęs cukrumi + greipfrutas šiltas, tai skonis saldus, kvepiantis vaisiumi ir turintis švelnaus kartumo. Be to, raudonieji greipfrutai pakankamai saldūs. 🙂
aha, geri šitie, išbandytas dalykas 😉
Įrodymas, kad ne man vienai jie patinka :).
aha, idomu!