Viską galima nupasakoti vienu žodžiu – VASARA. Karšta, žalia ir kvepianti slyvų žiedais. Basomis kojomis ir įdegusiu veidu. Ir taip būna tik kaime. Ten kur rytais čiulba paukščiai, o jų neužgožia mašinų gaudesys, ten kur žydi pienės, gali valgyti rūgštynes jų neplovęs ir valgyti pietus ant suolo, čia pat išsikeptus iešmelius.
Negaliu aš leisti vasaros mieste. Nėra čia ką veikti. Juk tikrai nėra. Mėgautis pramogomis po stogu sąžinė neleidžia, rinktis parke, kur daug žmonių, nėra ūpo, o prie žaliųjų ežerų tai iš vis tyliu. Kai esi pratęs prie privatumo, erdvės ir to nuostabaus žalumos kvapo, raudonėlių, petražolių ir ridikėlių iš daržo, per daug sunku vaidinti miestietį ir mėgautis karščiu iš balkono. Tuojau atvės, bet ar ne puikios atostogos šis savaitgalis? Ir dar šviežio saldaus korio pakramtyti radau iš ankstyvo ryto. Ar galėjo kažkas labiau pradžiuginti 05.50 ryte? O dabar atgal į miestą, atgal į darbus.
Kepėm sekmadienio pietums kiaulienos iešmelius su daržovėmis. Kiaulienos gabalėlius marinavau raudoname vyne su baziliku, pipirais, rozmarinu, šiek tiek kiniškų prieskonių mišinio. Vėriau kartu su cukinijos, paprikos ir mėlynojo svogūno gabalėliais. Puiki alternatyva įprastiems šašlykams – subtilesnis skonis, o ir daržovės puikios. Pripažinti ir gerai įvertinti.
Dar vienas savaitgalio malonumas – filmas „Coco Before Chanel” (2009). Malonus kinas vakarui, bei tikrai puikus Coco stilius (mintyse mąsčiau, kad norėčiau kažko panašaus spintoje).
Bei praeito šiltojo sezono džiaugsmas:
ąąą kokie žiedai ir mmmm mėsa ant laužo 🙂 Dabar taip užsinorėjau vasaros sode pas močiute. 🙂